Mirties stovykla – Štuthofas – pražudė ir ne vieną lietuvį, tačiau J. Narakui pavyko išvengti mirties.

Permainingas likimas saugojo ir Štuthofe

Permainingas likimas saugojo ir Štuthofe

 

Keliems šimtams lietuvių teko išgyventi Štuthofo koncentracijos stovyklos siaubą. Vienus mirtis ištiko jau netrukus ten patekus, kiti artėjant frontui sulaukė stovyklos evakuacijos, tačiau nepajėgė jos išgyventi, treti sulaukė karo pabaigos, tačiau susidūrė su sovietų sistema arba buvo priversti gyventi emigracijoje.

1943 metų kovą už tai, kad Lietuvoje nepavyko sukurti „Waffen SS“ legiono, nacių keršto aukomis tapusiems 46 lietuviams inteligentams Štuthofe išgyventi pagelbėjo visuomenė, kreipusis į įvairias vokiečių valdžios institucijas su prašymais išlaisvinti žmones. Ištraukti iš mirties sistemos nagų jų nepavyko, tačiau bent palengvėjo įkalintųjų dalia. Tarp šių žmonių buvo kunigas Alfonsas Lipniūnas, rašytojas Balys Sruoga, savo išgyvenimus vėliau aprašęs romane „Dievų miškas“, atsiminimų knygą išleidęs kunigas Stasys Yla ir daugelis kitų. Čia kalėjo ir Generalinio štabo pulkininkas leitenantas Juozas Narakas, taip pat turintis sąsajų su Panevėžiu.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriaus Arūno Bubnio teigimu, naciai kerštavo ne tik lietuviams inteligentams. Panašių atvejų būta ir kitose šalyse, o ypač – Lenkijoje.

„Inteligentai visada buvo tie, kurie turėjo autoritetą visuomenėje, dažnai būdavo tautinio pasipriešinimo priešakyje“, – sako istorikas.

Pasak A. Bubnio, Lenkijoje naciai su inteligentais elgėsi dar žiauriau nei su lietuviais.

„Ypač Lenkijoje naciai smarkiai persekiojo inteligentus. Juos ne tik grūsdavo į koncentracijos stovyklas, bet ir būdavo masinių žudynių atvejų. Rengdavo akcijas, per kurias šimtus inteligentų suimdavo ir sušaudydavo be jokio kalinimo“, – apie kraupią to meto realybę pasakoja A. Bubnys.

Garbės kaliniai

Pasak A. Bubnio, Štuthofe lietuvius inteligentus nuo mirties gelbėjo dėl lietuvių visuomenės protestų ir prašymų pakeistas jų statusas. Jie buvo paskelbti garbės kaliniais.

„Aukštesnis statusas juos bent jau laikinai išgelbėjo nuo žudančių kalinimo sąlygų ir dėl to galėjo sulaukti karo pabaigos ir išlaisvinimo“, – sako istorikas.

Tiesa, visai išlaisvinti lietuvių nepavyko. O ir šiek tiek geresnės sąlygos išgelbėjo ne visus. Artėjant frontui, vyko stovyklos evakuacija, vadinamieji mirties žygiai – mirties maršai, kai nualinti kaliniai labai sunkiomis sąlygomis buvo varomi tolyn nuo fronto.

Koncentracijos stovyklos muziejaus archyve saugomi kai kurių kalinių laiškai, kalinių kortelės su anketiniais duomenimis. Štuthofe yra išlikusi ir J. Narako kalinio kortelė. Žinoma, kad jo kalinio numeris buvo 21 252. J. Narakas buvo žymus nepriklausomos Lietuvos lakūnas, užsitarnavęs aukštą karinį laipsnį. A. Bubnio teigimu, J. Narakas išliko gyvas ir negrįžo į sovietinę Lietuvą – po karo apsigyveno Švedijoje.

Karininkas J. Narakas buvo žymus nepriklausomos Lietuvos lakūnas, nacių pasiųstas į Štuthofą.

Likimo vingiai

J. Narako gyvenimas iki Štuthofo taip pat buvo kupinas įvairių įvykių.

J. Narakas kilęs iš dabartinio Radviliškio rajono, anksčiau priklausiusio Panevėžio apskričiai. Iki Pirmojo pasaulinio karo J. Narakas mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, tačiau jos nebaigė. 1919 metais tapo savanoriu, o metų pabaigoje baigė karo mokyklą ir gavo leitenanto laipsnį, paskirtas į 4 pėstininkų pulką. 1920 metais dalyvavo kovose su lenkais, o 1922 metais paskirtas kuopos vadu. 1923-iaisiais baigė aukštuosius karininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursus ir po mėnesio perkeltas į Karo aviacijos mokomąją eskadrilę. Tais pačiais metais pakeltas į vyr. leitenantus.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus vedėjos Linos Kasparaitės-Balaišės teigimu, baigęs aviacijos karininkų kursus, J. Narakas paskirtas lakūnu į 1-ąją oro eskadrilę. Ukmergės gimnaziją, kiek žinoma, baigė 1926 metais, jau kurį laiką tarnaudamas kariuomenėje ir užsitarnavęs tam tikrą laipsnį. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Jam suteiktas karo lakūno vardas ir kapitono laipsnis. Jo karinė karjera buvo gana įspūdinga. 1927 metų kovą tapo 1-osios oro eskadrilės Kaune vadu, vėliau išsiųstas mokytis į Čekoslovakijos generalinio štabo akademiją Prahoje. Mokslus baigusiam J. Narakui suteiktas aukštojo karo mokslo teisės ir generalinio štabo karininko vardas, jis paskirtas Karo aviacijos štabo viršininku. Tais metais pakeltas į generalinio štabo majorus, o 1931 metais – generalinio štabo pulkininkus leitenantus. 1932 metais tapo Karo aviacijos viršininko padėjėju.

J. Narako karjera sužlugo ir jis vos nepalydėjo galvos dalyvaudamas vadinamajame voldemarininkų maište 1934 metais. L. Kasparaitė-Balaišė sako, kad už dalyvavimą jame J. Narakas karo lauko teismo sprendimu buvo nuteistas mirties bausme sušaudant, jam atimtas kario vardas, laipsnis, apdovanojimai. Tiesa, vėliau mirties bausmė pakeista 12 metų kalėjimo, tačiau jau 1936 metais J. Narakas atleistas nuo bausmės išėjo į laisvę. 1939 metais jam grąžintas karinis laipsnis, apdovanojimai ir įtrauktas į aviacijos karininkų atsargą.

Išduotas vedlių

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, J. Narakas pateko į NKVD rankas. 1941 metų žiemą bandydamas nelegaliai pereiti sieną su Vokietija, prie Kybartų buvo suimtas ir įkalintas Kaune. Aukšto rango karininką išdavė vietiniai gyventojai vedliai. Po kelių mėnesių kilus Antrajam pasauliniam karui, jį išlaisvino Birželio sukilimo dalyviai, prie kurių prisidėjo ir pats. Pasak L. Kasparaitės-Balaišės, J. Narakas buvo Vietinės apsaugos štabo ginklavimosi skyriaus viršininku, o antrąją karo dieną tapo Lietuvos laikinosios vyriausybės vidaus reikalų viceministru. Vokiečiams įvedus savo civilinę valdžią, 1942 metų birželį J. Narakas paskirtas vidaus reikalų generaliniu tarėju. Į Štuthofą karininkas pateko dėl nepritarimo nacių vykdomai politikai.

Frontui artėjant, esesininkai evakavo stovyklą į Lemborką. Po kone savaitės išsekęs J. Narakas buvo paliktas Žukovo kaime ir pateko į Vakarų sąjungininkų rankas. Pasibaigus karui, karininkas išvyko į Švediją. Kiek žinoma, sovietai 1947 metais buvo paskelbę jo paiešką, tačiau maždaug po aštuonerių metų ją nutraukė. J. Narakas mirė Švedijoje, iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo likus vos pusmečiui. Jis apdovanotas Vytauto Didžiojo 4 laipsnio ordinu, savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais, Čekoslovakijos Baltojo liūto 4 laipsnio ordinu su kardais.

Faktai

Štuthofas buvo pirmoji stovykla, pastatyta už Vokietijos ribų, veikė nuo 1939 metų rugsėjo 2 dienos. Kartu ji buvo paskutinė, kurią 1945 metų gegužės 9-ąją išlaisvino sąjungininkų pajėgos.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų