-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nesuklysime teigdami, jog jeigu prieš šimtą metų – 1918-aisiais – į Panevėžį gyventi nebūtų atvykęs choro dirigentas, pedagogas Mykolas Karka, kultūrinį miesto veidą šiandien matytume visai kitokį – blankesnį ir liūdnesnį.
Dabar, kai jau nueitas gražus šimtmečio kelias, akivaizdu, jog šio gabaus muziko indėlis į miesto ir į visos šalies kultūrą negali būti pervertintas. M. Karka – vienas svarbiausių krašto muzikinės kultūros kūrėjų ir viena ryškiausių asmenybių Panevėžio kultūros istorijoje.
Ryškų potėpį krašto kultūros paveiksle paliko ir šio žymaus muziko sūnus aktorius Gediminas Karka.
Popieriaus lape galima surašyti kiekvieno žmogaus nuveiktus svarbiausius darbus, išvardyti jo pasiekimus, įvertinimus, tačiau perteikti asmenybės žavesio, bendraujant su kūrybingu žmogumi patiriamo jausmo beveik neįmanoma.
Tie, kuriems teko laimė pažinti Maestro, kalbėtis su juo, mokytis, vienu balsu tvirtina, jog jis buvo ypatingas, su niekuo nesulyginamas žmogus – muzikas, kūrėjas, menininkas, asmenybė. Ir G. Karka – aktorius, režisierius taip pat buvo labai įdomus, šiltas, intelektualus žmogus. Jį apibūdindamas teatrologas Vitalijus Zabarauskas yra pasakęs: „Gediminas Karka – kukliausias iš geriausiųjų ir geriausias iš kukliausiųjų.“
Šiandien, kalbėdami apie šios garsios menininkų dinastijos pradininką M. Karką, prisimename, jog Panevėžyje yra jo vardu pavadinta mokykla, o ant pastato A. Smetonos gatvėje atidengta memorialinė lenta, bylojanti, jog čia gyveno M. ir G. Karkos. Namas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir saugomas valstybės.
Mykolo Karkos kūrybinė biografija kupina įvairiausių veiklų nuo operetės populiarinimo Panevėžyje iki dainų švenčių organizavimo bei svajonės apie muzikos mokyklos įkūrimą. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.
M. Karkos vardas ir dabar minimas įvairiuose muzikiniuose renginiuose, ypač dažnai jis skamba Panevėžio muzikiniame teatre, puoselėjančiame šimtmečio kultūrinį palikimą.
Muzikinio teatro vadovas Vidmantas Kapučinskas mano, jog M. Karka – tai žmogus, kartu su kitais bendraminčiais sukūręs tvirtą miesto muzikinės kultūros pagrindą.
Be M. Karkos asmenybės ir jo veiklos Panevėžio muzikinės kultūros istorija yra neįsivaizduojama. Jis vienas iš tų menininkų, padėjusių panevėžiečiams pamėgti dainą, muziką bei scenos meną.
Metai, žmonės ir įvykiai rašo istorijos knygą – iš jos išbraukti jau nieko nebegalima.
Visiems laikams istorijoje liko ir baisieji okupacijos, karo, pokario metai. Ypač sunkus buvo pirmasis pokario dešimtmetis.
Tačiau po truputį miestas kėlėsi, tvarkėsi, augo gyventojų skaičius, atsigavo ekonomika. Visa tai darė įtaką ir kultūriniam atgimimui.
Kaip pasakoja muzikine krašto istorija besidomintis Muzikinio teatro vadovas, tuo metu ir aktyvusis M. Karka vėl pradėjo galvoti apie operetę. Juk patirties buvo – pirmoji operetė Panevėžyje buvo pastatyta dar 1926 metais.
Tad M. Karka subūrė Panevėžio meno ir muzikos mylėtojus, entuziastus ir 1959 metais miesto profesinės sąjungos komitete pasipasakojo apie troškimą mokytojų jėgomis pastatyti operetę.
V. Kapučinsko surinktuose prisiminimuose rašoma, jog į tuometinį profesinės sąjungos pirmininką V. Stanilionį M. Karka kreipėsi tokiais žodžiais: „Žinot, draugas pirmininke, ilgiau laukti nebegalima. Nuodėmė neparodyti tokių gabių dainininkų, kokių tarp yra panevėžiečių mokytojų. Opera mums gal ir per aukštai, bet operetę tai tikrai galime pastatyti.“
Ši idėja buvo priimta labai rimtai ir, gavus visus reikalingus pritarimus, leidimus ir palaikymus, 1960 metais Panevėžyje vėl atgaivinama operetė, įkuriamas mėgėjiškas Operetės teatras. Įkūręs operetę Panevėžyje M. Karka buvo jos muzikos vadovas, dirigentas.
Žvelgiant į M. Karkos kūrybinę biografiją matyti, kiek daug nuveikė šis žmogus. M. Karka buvo Panevėžio miesto meno mėgėjų apžiūrų ir dainų švenčių organizatorius, vyriausiasis dirigentas. Sukūrė muziką S. Čiurlionienės-Kymantaitės, Moljero, N. Pogodino dramos veikalams, operetę „Šviesutė“, operą „Miškelio pasaka“, muzikinį vaidinimą „Sniego karalaitė“, parašė dainų ir giesmių, harmonizavo liaudies dainų chorams. Beje, 1955 metais jam buvo suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas.
M. Karka nuolat kūrė muziką spektakliams, chorams – dainas, taip pat harmonizuodavo lietuvių liaudies dainas. 1958–1962 metais jis vadovavo darbo veteranų mišriajam chorui.
Apie save šis veiklus menininkas viename jubiliejiniame renginyje yra sakęs: „Daugelis samprotauja, kad mano gyvenimas tik rožėmis klotas, linksmas, nes niekas nematė viešose vietose manęs paniurusio ar nuliūdusio. Paprastai aš visuomet turėjau būtinai būti linksmas. Aš toks buvau, tačiau niekas neįžvelgdavo, kada man ten giliai giliai skaudžiai geldavo, ir ne kartą, ir ne du, o šimtus kartų. Bet aš sugebėdavau tą skausmą paslėpti nuo kitų akių, nors būdavo akimirkų labai juodų, bet… Ačiū dainai, matyt, ji mane išmokė pakelti bet kokį skausmą.“
Kaip mena amžininkai, M. Karka labai nuoširdžiai bendraudavo su žmonėmis, bet buvo ir staigaus būdo, greitai įsiplieksdavo, o ypač supykdavo dėl kokios nors jo idėjos ignoravimo. Jam buvo svarbus pripažinimas. „Akivaizdu, kad jis buvo labai jautrus, uždaras žmogus, kitiems visuomet atrodęs linksmas, energingas, retkarčiais karštakošis“, – sako Muzikinio teatro vadovas V. Kapučinskas.
Panevėžiečiams M. Karka buvo gerai žinomas, gerbiamas. Jis nuoširdžiai su visais bendraudavo, atsimindavo kiekvieno vardą.
Panevėžio kraštotyros muziejus taip pat turi sukaupęs nemažai informacijos apie M. Karką, jo muzikinę veiklą.
Iš muziejininko Donato Pilkausko pateiktos medžiagos matyti, kad vos atsikėlęs į Panevėžį, dar 1918 metais M. Karka bandė čia įkurti muzikos mokyklą, bet trūkstant lėšų sumanymas nebuvo įgyvendintas.
Tačiau jis nesėdėjo rankų sudėjęs, dirbo dėstytoju, buvo vienas iš meno ir kultūros draugijos „Aidas“ kūrėjų. Draugija veikė iki 1932 metų, paskui buvo įtraukta į „Dainos“ draugijos sudėtį. Meno mylėtojai rengė lietuviškus spektaklius, chorus, gegužines.
1924 metais M. Karka organizavo pirmąją Panevėžyje dainų šventę. Ji įvyko birželio 21 dieną.
Tuomet miesto spauda rašė: „Nors karšta, nors Celsio siekia aukščiau 30 laipsnių, bet panevėžiečiai ir prakaitu apsipylę dirba… Koncerte dalyvavo susijungę 3 chorai iš 300 žmonių.
Koncertas buvo surengtas gimnazijos kieme ore.
Į koncertą suėjo apie 1000 žmonių – juk panevėžiečiams didžiulė naujiena, niekuomet jie nėra girdėję tokio didelio choro, kuriam pritarė gimnazijos simfonijos orkestras. Buvo sudainuota 16 dainų.“
Tais pačiais metais rugpjūčio mėnesį Kaune vykusioje respublikinėje Dainų šventėje dalyvavo du Panevėžio chorai.
1928 metų liepos mėnesį į respublikinę Dainų šventę vyko jau penki Panevėžio chorai.
1930 metai Lietuvoje paskelbti Vytauto Didžiojo metais ir ta proga buvo organizuojama Dainų šventė. Ji vyko Kaune. M. Karka buvo vienas iš Chorų dienos organizatorių ir dirigentų.
Žinomas ir dar vienas įdomus faktas. Pasirodo, 1928 metais panevėžiečiai pirmą kartą dalyvavo Lietuvos radijo laidoje.
Tuomet į Kauną vyko garsūs Panevėžio žmonės. Žinomas rašytojas, pedagogas Julijonas Lindė-Dobilas radijo laidoje kalbėjo apie literatūrą. Kitas garsus panevėžietis Jurgis Elisonas – žinomas gamtininkas, pedagogas kalbėjo gamtos tema.
Karkų pavardė visiems laikams įrašyta į Panevėžio istoriją (nuotraukoje – Mykolas Karka su sūnumi Gediminu, 1955-ieji). Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos archyvų nuotr.
Kadangi Panevėžys garsėjo savo muzikine veikla, įvairiomis kultūros draugijomis, chorais, į radijo laidą vyko ir muzikantai. Garsiausias Panevėžyje chorų organizatorius M. Karka į Kauną vežėsi visą chorą.
Panevėžio spauda apie šį pasirodymą rašė: „p. Kubilius dainavo solo, akomponavo p. Skirgaila, o p. M. Karkos sudarytas choras gražiai gražiai padainavo. Linkime, kad Panevėžys ir kitą kartą viešai per radio pasirodytų.“
Kraštotyros muziejaus turimoje medžiagoje užfiksuota, kad kai 1944 metais Panevėžyje buvo įsteigta muzikos mokykla, M. Karka tapo jos direktoriumi ir vadovavo iki 1950 metų. Vėliau toje mokykloje dirbo dėstytoju.
Maestro kilęs iš Anykščių rajono, gimė 1892 metų lapkričio 12 dieną Samarakėliuose. Vaikystėje M. Karka mokėsi Troškūnų pradžios mokykloje.
Motina, pastebėjusi sūnaus polinkį į muziką, išleido jį mokytis pas Traupio vargonininką. Ten berniuko gabumais susižavėję dvarininkai Montvilos ėmė jį globoti, mokyti. 1912 metais Vilniuje jis baigė J. Montvilos piešimo ir muzikos mokyklą.
Kurį laiką Mykolas grodavo šokiuose, kur susipažino su būsima žmona Julija.
Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su Julijos šeima jis pasitraukė į carinės Rusijos Sankt Peterburgo miestą. Ten Nevskio Šv. Kotrynos bažnyčioje iš Lietuvos atvykusi pora ir susituokė. Iš Rusijos grįžusi jauna šeima 1918 metais apsigyveno Panevėžy.
Mirė M. Karka 1984 metų rugpjūčio 12 dieną, palaidotas Ramygalos gatvės kapinėse.
Jo šeimoje užaugo du sūnus aktoriai – Vytautas ir Gediminas.
Gabaus ir talentingo Maestro sūnaus Vytauto Karkos vardas plačiajai visuomenei mažiau žinomas.
Muziejuje yra sukaupta duomenų ir apie šį 1919 metais gimusį žmogų.
Panevėžys garsėjo savo muzikine veikla, įvairiomis kultūros draugijomis, o ypač chorais, ir neabejotinai žinomiausias chorų organizatorius mieste buvo Mykolas Karka. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.
Vytautas mokėsi ir baigė Panevėžio berniukų gimnaziją. Žinoma, kad jis buvo draugiškas, labai gabus muzikai, sklidinas humoro, visų mėgstamas – tikra kompanijos siela.
Kadangi tas linksmas ir smagus gyvenimas prie gero nevedė, ėmė darytis pavojingas, jaunuolis įstojo į jūros kapitonus rengiančią instituciją Suomijoje ir kaip kursantas burlaiviu apiplaukė pasaulį.
Prasidėjus karui jam teko grįžti nebaigus mokslų. Su vokiečiais bandė trauktis, pateko pas sovietus ir jiems teko vertėjauti, nes mokėjo kalbas.
Pokariu V. Karka vėl atsidūrė Panevėžio teatre. Čia sukūrė nemažai vaidmenų, buvo laikomas perspektyviu ir gabiu aktoriumi.
Tačiau iš teatro jis buvo atleistas. Tai vienur, tai kitur dirbo, paskui nebe.
Mirė staiga, nesulaukęs 60 metų. Amžino poilsio atgulė Ramygalos gatvės kapinėse. Ant jo antkapio išraižytas laivo šturvalas, turbūt kaip neįsikūnijusios svajonės simbolis.
Jaunesnis sūnus – Gediminas Karka gimė 1922 metų lapkričio 26 dieną. Baigęs pradinę mokyklą mokėsi berniukų gimnazijoje.
Nuo 1941 metų gabus jaunuolis pradėjo lankyti Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją, vadovaujamą Juozo Miltinio.
Netrukus G. Karka buvo priimtas etatiniu teatro aktoriumi. Tame pačiame teatre jis vaidino penkiasdešimt metų, sukūrė 120 vaidmenų, dar 30 – kine. Be to, Panevėžio dramos teatre jis režisavo nemažai spektaklių.
Kolegos aktoriai, teatralai, teatro gerbėjai G. Karkai visada skiria pačius šilčiausius žodžius.
Jis labai žmogiškas, supratingas, šiltai bendraudavęs su visais. Nepaprastai talentingas aktorius visada būdavo labai užimtas. Režisieriai troško su juo dirbti.
Patiko su juo dirbti ir aktoriams, buvo vertinamas kaip vienas geriausių scenos partnerių.
G. Karka buvo Lietuvos patriotas, Sąjūdžio dalyvis, miesto Tarybos deputatas.
Prisimenant jo vaidmenis kine, žinoma, jog jis debiutavo 1962 metais nedideliu Jokūbo vaidmeniu R. Vabalo filme „Žingsniai naktį“.
Žiūrovai prisimena ir dabar su malonumu žiūri filmus, kuriuose vaidina G. Karka – „Kai aš mažas buvau“, rež. Algirdas Araminas, „Jausmai“, rež. Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius, „Maža išpažintis“, rež. A. Araminas, „Laimingas laimės neradęs“, rež. A. Araminas, „Neatmenu tavo veido“, rež. Raimundas Banionis, ir daugelį kitų.
G. Karka mirė 1991 metų gegužės 7 d. Panevėžyje.
Su žmona aktore Eugenija Šulgaite jie užaugino dvynius – sūnų ir dukrą. Andrius Karka – pedagogas, kino aktorius, jaunystėje vaidinęs filmuose „Surask mane“, „Maža išpažintis“, „Atpildo diena“, „Skrydis per Atlantą“ ir kt.
Jo sesuo – žinoma keramikė Kristina Karkaitė-Mazūrienė. Baigusi Lietuvos dailės institutą dirbo M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete dėstytoja.
Menininkė yra pelniusi įvairių apdovanojimų, jos kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus.
