Šimtmečio siekis

Kai Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai raikė pasmerktos Osmanų imperijos teritorijas, svarstytas ir nepriklausomo Kurdistano klausimas. Tačiau viena gausiausių Artimųjų Rytų etninių grupių iki šiol neturi savo valstybės.

Viena pagrindinių priežasčių, kadaise užkirtusių kelią kurdų nepriklausomybei, buvo gentinės visuomenės vienybės – ir pripažintų lyderių – stoka. Tačiau šiandien Kurdistanas yra dalis tarptautinės politikos realybės net labiau nei Škotija ar Katalonija, pastaruoju metu daug kalbų sukėlę separatizmo židiniai Europoje. Tik štai apibrėžti kurdų valstybę tenka gerokai siauriau, nei bandyta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui.

„Neturėtume suklysti manydami, kad tokios valstybės nėra, – teigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egdūnas Račius. – Kurdistano nepriklausomybė, arba veikiau suverenumas, yra istorinis faktas.“

Kurdistano esamų ir būsimų sienų kontūrai dar labiau išryškėjo žlungant „Islamo valstybei“. Kurdistano autonominio regiono Irake lyderiai rugsėjo 25 d. surengė neįpareigojantį balsavimą dėl nepriklausomybės ir jį triuškinama persvara laimėjo. Irako centrinė valdžia netrukus puolė didinti politinio ir karinio spaudimo, pretenduodama į teritorijas (ir naudinguosius išteklius), kuriuos kurdai pastaraisiais metais susirinko, pasinaudodami valstybę apėmusiu chaosu.

„Referendumą matyčiau kaip progą iš de facto pereiti į de jure susidarius labai palankioms sąlygoms, – teigė E. Račius. – Akivaizdu, jog Irako valstybė žlugusi, o koks politinis darinys atsiras jos vietoje, su sostine Bagdade ar kur kitur, sunku prognozuoti.“

Irako Kurdistano lyderiai, kitaip negu škotų ar katalonų nacionalistai, jau pustrečio dešimtmečio pirmiausia kliaujasi karine galia – Pešmergos (kurd. prieš mirtį) pajėgomis. Į dešimtmečiais diskriminaciją ir smurtą Irake kentusių kurdų rankas faktinė autonomija nukrito beveik atsitiktinai – kaip JAV sąjungininkams po 1991 m. operacijos „Audra dykumoje“. Tik vėliau, 2003 m. sudavus mirtiną smūgį Irako diktatoriaus Saddamo Husseino režimui, autonomiją bandyta įteisinti. Tačiau nesutarimai dėl kurdams priklausančios teritorijos ribų niekur nedingo – iki šios dienos jas pirmiausia apibrėžia ne tiek Irako teisės aktai, kiek Bagdado ir Arbilio (kurdų sostinė) turimi kariniai pajėgumai.

Nors šiandien įtampą labiausiai kursto Irako kurdų keliamas nepriklausomybės klausimas, kažkuriuo metu juos gal būtų patenkinusi ir plati autonomija. Kaip pasakoja Kurdistane prieš dešimtmetį lankęsis saugumo ekspertas, Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas Ignas Stankovičius, kurdų lyderiai tuo metu tikino apsaugos ieškantys bendroje su Irako arabais valstybėje. „Jie jautė didelį pavojų, kad, jeigu Irakas grius, jie atsidurs Turkijoje“, – prisiminė jis.

Jei spręstume iš pastarųjų metų įvykių, tikėjimo bendra ateitimi Arbilyje jau gerokai mažiau. Bagdade įsitvirtinus Iranui artimam musulmonų šiitų daugumos režimui, nerimauti ėmė ne vien Irako arabai sunitai, bet ir religijos su politika dažniausiai nepainiojantys kurdai. Kai 2014 m. sunitų nusivylimu mintančios „Islamo valstybės“ kovotojai užėmė trečią pagal dydį Irako miestą Mosulą ir privertė bėgti reguliariąją Irako kariuomenę, Pešmerga negaišo ir taip pat žengė pirmyn. Mūšio lauke sustabdžius džihadistus, susidarė Kurdistano branduolį dengiantis kurdų užimtų teritorijų barjeras – tas pats, kurį Irako centrinė valdžia siekia atimti, vos spėjusi susigrąžinti Mosulo kontrolę.

Pešmergai atsilaikyti 2014-aisiais svariai padėjo JAV ir sąjungininkų aviacijos parama. Oro galia taip pat atliko esminį vaidmenį Sirijoje, kur daugiausia iš vietos kurdų kovotojų sudarytos Sirijos demokratinės pajėgos (SDF) per keletą pastarųjų metų iš Turkijos pasienio išvalė „Islamo valstybę“ ir užėmė džihadistų bastioną Raką. Taip gimė dar viena faktinė kurdų autonomija – Rodžava (kurd. Vakarai), kuri ateityje, neatmestina, gali bandyti susijungti su Kurdistanu.

Vašingtonas, pasirėmęs Irako ir Sirijos kurdų karine galia, kartu juos sustiprino ir sukūrė sau dilemą, kurią dar gali tekti spręsti.

Tačiau Vašingtonas, pasirėmęs Irako ir Sirijos kurdų karine galia, kartu juos sustiprino ir sukūrė sau dilemą, kurią dar gali tekti spręsti. Amerikiečiai Šiaurės Irake kol kas nenuėjo tuo keliu, kaip Kosove, kurį amžių sandūroje taip pat iš pradžių gelbėjo nuo žudynių kampanijos, o vėliau palaimino šalies nepriklausomybę nuo Serbijos. Irako kurdų lyderis Masoudas Barzani, nevengiantis pasiremti Kosovo pavyzdžiu, dabar mėgina amerikiečių tolerancijos ribas, surengęs balsavimą dėl nepriklausomybės. „Nors JAV išreiškė susirūpinimą, jos neabejotinai neturėtų paleisti kurdų ar sudaryti sąlygų jiems tapti priešais“, – teigė E. Račius ir atkreipė dėmesį, kad kurdams jau senokai oficialiai atstovaujama Vašingtone, kaip ir kitai svarbiai nepripažintai valstybei – Taivanui.

Nafta ir įtaka

Pasak I.Stankovičiaus, raktu į būsimą Kurdistano nepriklausomybės pripažinimą gali tapti naudingieji ištekliai. Net ir per nedraugišką Turkiją naftos iš Kurdistano kasmet eksportuojama maždaug 8 mlrd. JAV dolerių vertės. Ši suma galėtų dar išaugti, tačiau tam reikia politinio stabilumo, tarptautinio pripažinimo ir alternatyvių eksporto kelių, galbūt ateityje išnaudojant po karo atstatytos Sirijos teritoriją. „Toną užduos tai, kaip bus naudojami energijos ištekliai. Atrodo, kad šis regionas išteklių turi ne mažiau nei Angola“, – tvirtino pašnekovas.

Jis, be kita ko, pabrėžė ir Kurdistano vaidmenį karinės strategijos požiūriu. Nepriklausomas Kurdistanas galėtų tapti JAV atrama regione, kur patikimų sąjungininkų lieka vis mažiau. NATO narė Turkija vis dažniau nesutaria su Vakarų šalimis ir noriai bendrauja su Rusija, Irakas gręžiasi į istoriškai ir kultūriškai artimą Iraną, o Saudo Arabija kartais linksta laikytis nuosavo kurso. „Projektuoti jėgą į bet kurią pasaulio vietą yra JAV interesas. Tam jos privalo turėti atramų. Negali projektuoti visavertės jėgos, jei arti neturi savo bazių, – sakė I. Stankovičius. – Amerikiečiams reikia platformos. Jeigu jie matys, kad Šiaurės Irako pakanka, gali paremti. Jei matys, kad nepakanka – neparems. Ir dabar nenori paremti.“

Politinio pokerio korta

Kol amerikiečiai atrodo neapsisprendę, Kurdistano ir Rodžavos kaimynai nusiteikę dar skeptiškiau. Turkija siekia suvaldyti didelę savo kurdų mažumą (15–20 proc. visų šalies gyventojų), kurios dar ir nepripažįsta, įžeidžiamai vadina „kalnų turkais“. Iranas problemų su savo kurdais (10 proc. gyventojų) turi mažiau, tačiau siekia sustiprinti draugišką Irako centrinę valdžią. Sirijos režimui vis dar reikia užbaigti nuo 2011 m. besitęsiantį pilietinį karą, o šiame procese kurdų dominuojama Rodžava gali iškilti kaip rimta kliūtis.

Pasak E. Račiaus, sunku tikėtis, kad kas nors iš Kurdistano kaimynų ryžtųsi mėginti jėga užgniaužti nepriklausomybės siekius. „Nematau, kas realiai norėtų įsivelti į ilgalaikį konfliktą. Turkija būtų bene vienintelė, kuri gali sau tai leisti, bet to tikrai neturėtų vainikuoti jai naudingas rezultatas. Kitaip sakant, ji galėtų suorganizuoti invaziją, galbūt net okupaciją, gal ir į Airbilį atvykti, bet kas tada?“– klausė VDU profesorius.

Kad ir kaip būtų, kurdai neskuba skelbti nepriklausomybės ir teigia, jog pirmiausia sieks pripažinimą iškovoti diplomatinėmis priemonėmis. Jų palankumo siekia ir Rusija, Kurdistane rugsėjį laimėjusi dujotiekio tiesimo sutartį savo energetikos milžinei „Rosneft“. Pasak I. Stankovičiaus, Maskvai naudinga mosuoti kurdų korta kaskart paaštrėjus santykiams su Turkija, tačiau tai nereiškia, kad ji turi išteklių ar labai trokšta paremti Kurdistano nepriklausomybę.

Kurdų klausimas ir toliau lieka patogi priemonė galingesniųjų rankose. Net jei faktinis Kurdistano ir Rodžavos suverenitetas artimiausiu metu būtų pripažintas, tai dar nereikštų, kad naujoji valstybė (ar valstybės) pajėgs išgyventi ir klestėti nedraugiškoje aplinkoje. Ir net Kurdistano, su Rodžava ar be jos, nepriklausomybė kitapus valstybių sienų paliktų didžiąją kurdų etninės grupės dalį. Kaip ir prieš šimtą metų, bene sunkiausia pasakyti, kur prasideda ir kur baigiasi kurdų politinė tauta.