Apreiškimas pačiu laiku

Įsimintinai filmu „Šventasis“ debiutuojantis režisierius Andrius Blaževičius pateisina jauno kino jėgą ir atskleidžia naujus aktorius, kurie žibės ir kituose artimiausios ateities lietuviškuose filmuose.

Prieš metus Varšuvos ir Busano kino festivaliuose dalyvavęs „Šventasis“ tikrai vertas pasimatymo kino salėje ir išpildo didžiausius lūkesčius. Toks iš pirmo žvilgsnio kuklus filmas niekuomet neišgalėtų konkuruoti su gausiau anonsuojamais importiniais pramoginio kino atrakcionais be mūsų pagalbos. Už tai šis filmas atsidėkoja jautriomis ir realistiškomis tiesos akimirkomis, kad atpažintume save nebūtinai jaukiuose gyvenimo išbandymuose.

Daugumai nežinomo autoriaus debiutiniam kūriniui sunku įsitvirtinti repertuare ir užsitikrinti komercinius seansus bent dviem trims savaitėms, kurios yra lemtingos platesnei sklaidai. Būtų šaunu, kad užsipildytų ne tik festivalinės ir šventinės premjeros, o intelektualūs ir prasmingi nacionaliniai filmai neužgestų iškart po pirmų dienų. Kompromisų su žiūrovais net neieškantis ir sąmoningai nepataikaujantis „Šventasis“ jaučiasi pajėgus įtikinti apie lietuvišką kiną skleidžiamais mitais išgąsdintus žmones.

2013 m. San Sebastiane pašventintas Igno Jonyno psichologinis trileris „Lošėjas“ pramušė ledus ir suviliojo net 79 tūkst. žiūrovų. Toks skaičius „Šventajam“ kol kas atrodo lyg nepasiekiamas miražas, bet viskas įmanoma ir pasivejama, kai tavimi patiki per pirmąjį savaitgalį apsilankę žiūrovai ir išsineša rekomendacijas. Tuomet ir plačiai nepamatytiems filmams avansu įteiktos „Sidabrinės gervės“ įgautų daugiau prasmės.

Visoms ir visiems

A. Blaževičius nesivaržo su I. Jonynu tempu, greičiu ir įtampa, tačiau „Šventojo“ neina vadinti lėtu filmu, kuriame nieko nevyksta. Trumpametražiais darbais („Dešimt priežasčių“, „Bergenas“) pastebimai sutvirtėjęs režisierius išlaiko savitą braižą ir demonstruoja protingai pasisemtą įkvėpimą iš Belgijos brolių Jeano Pierre’o ir Luco Dardenne’ų (dviejų „Auksinės palmės šakelių“ laureatų), taip pat kitų socialinio realizmo puoselėtojų.

Socialinį kiną kuriantis A. Blaževičius susiformuluoja tikslą papasakoti istoriją apie vieną konkretų gyvenimo etapą ir uždavinį preciziškai išpildo, nenukrypdamas į šonus, nesiblaškydamas, neišsiplėsdamas be reikalo.

„Šventasis“ yra universalus filmas visoms ir visiems. Jo veiksmas sąmoningai sugrąžina į 2008 m., kai Lietuvą ištikusi ekonomikos krizė smogė labiausiai valdžios nepastebimiems, mažiems ir paprastiems žmonėms. Panašiai tie patys asmenys gyvena šiandien ir vis dar masiškai emigruoja į svečias šalis, apsvaigę nuo gražesnio rytojaus svajonių. Nedarbo vajus vaizduojamas miniatiūriniame ir neišsiskiriančiame provincijos miestelyje, bet identiškų situacijų kasdien nutinka bet kuriame dideliame mieste. Tai byloja neblėstantį „Šventojo“ aktualumą ir tikslumą.

Filmas stebi jaunų žmonių pasirinkimus svarbiose gyvenimo kryžkelėse ir emocines reakcijas, užgriuvus nepakeliamai atsakomybės naštai. Vyras netenka darbo ir tampa sustreikavusios ekonomikos auka. Įsipareigojimas išlaikyti šeimą ir namus pastūmėja aklai ieškoti laikino išsigelbėjimo neįmanomos meilės žaidime ar beprasmiškoje Jėzaus Kristaus liudininko gaudymo akcijoje. Jam pirmiausia prireikia apsinuoginti ir apsivalyti, kad sugebėtų grįžti ir atrastų jėgų pakeisti kryptį. Čia taip taikliai suveikia A. Blaževičiaus pasirinkta kūno metafora. Dažniausiais atvejais režisieriai mieliau prieš kamerą nurengia moterį, nes taip užsitikrina palankesnį reitingą ir smalsumą, bet „Šventajame“ matome nuogą vyrą.

Scenaristų trijulės dėka „Šventajame“ viskas gerai su humoru. Filme pakanka absurdiškų situacijų, kurios priverčia juoktis ar bent nuoširdžiai nusišypsoti. Garantuotai linksmus momentus išprovokuoja elgesio per pokalbius dėl darbo mokymai, susitikimas su arogantišku darbdaviu, altoriaus patarnautojų apsilankymas parduotuvės alkoholio skyriuje, keistas lietuvių prisirišimas prie pigių popmuzikos melodijų. Lietuviško popso kultas domino A. Blaževičių dar prieš „Šventąjį“. Logiškai pratęsęs ironišką tyrimą, jis su kolegėmis Marija ir Tekle Kavtaradzėmis ne tik sukūrė realybėje neegzistuojančią merginų grupę, bet parašė dainų žodžius ir aranžavo sugalvotus muzikinius kūrinius.

Filmo įvykiai vystosi dar tais laikais, kai Aurelijus Veryga galbūt neįsivaizdavo savęs sveikatos ministru ir alkoholio vartojimo prievaizdu. Apribojimų ir draudimų primėtęs ekspertas nenumatė padarinių kunigams – kiekvienoms mišioms juk reikalingas raudonasis vynas, kurį anksčiau mieliau pirkdavo per akcijas. Tai viena šmaikščiausių ir nešvenčiausių „Šventojo“ guvios ironijos pokštų.

Netoli dokumentikos

Vis dėlto pačią reikšmingiausią pergalę filmas pasiekė tobuloje aktorių atrankoje. Pagyrimų ir bravo liaupsių nusipelno ne tik pagrindiniai aktoriai, bet ir antrame plane matomi atlikėjai, masinių scenų dalyviai. Jie vaidina natūraliai, tikroviškai ir įtaigiai, elgiasi ir kalba lyg realūs, neišgalvoti, pažįstami žmonės. Todėl dažnai pagauna mintis, kad „Šventasis“ yra visai netoli nuo dokumentinio filmo. Kai desperatiškai darbo ieškantis Vytas pajaučia simpatiją žavingai vėjavaikiškai kirpėjai Marijai, mums nebelieka alternatyvaus pasirinkimo, kaip patikėti tyros meilės jausmu.

Tai svarus režisieriaus nuopelnas, nes jis puikiai žino, kaip panaudoti aktorius. O šie tiksliai išpildo užduotis ir atsiskleidžia taip, kaip nesame anksčiau matę. Nenuostabu, kad „Sidabrines gerves“ priglaudė Marius Repšys, Gelminė Glemžaitė ir Valentinas Krulikovskis. Identiškos prabos apdovanojimą vertėtų paskirti ir Indrei Patkauskaitei. Jai teko giliausias, dramatiškiausias ir rimčiausias vaidmuo, ir jį tik trumpametražiuose filmuose sutikta aktorė atliko nepriekaištingai.

Prieš „Šventąjį“ žinojome, kad populiarusis M. Repšys yra daugiaveidis chameleonas, gebantis įsikūnyti į spalvingiausios reputacijos personažus. Tikriausiai jis nesijautė artimas pastaraisiais metais suvaidintiems komiškiems herojams, užlipusiems ant to paties komercijos grėblio. „Šventajame“ jis ryškiai atsiskleidė, sugebėjo užslėpti teatrališkumą, suvaidino pažeidžiamą ir kenčiantį žmogų, bėgantį nuo nelinksmo likimo. Jame daug kas pastebėjo bent dalį savęs. M. Repšio įnašą filmui įvertino ir Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ tarptautinė žiuri – skyrė geriausio aktoriaus titulą konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“.

Dailią ir charizmatišką G. Glemžaitę drąsiai vadinkime didžiausiu ir netikėčiausiu filmo atradimu. Perspektyvi ir talentinga aktorė apžavėjo, sujaudino, įsiminė. Ją pastebėjo užsienio kolegos ir programų sudarytojai prestižiniuose festivaliuose, nekantriai laukiantys naujų jos darbų. Pamatė ir kiti Lietuvos režisieriai. Greitai bent dviejuose filmuose išvysime kitokią G. Glemžaitę, o jai teks spręsti dilemą, ką palankiau pasirinkti – komerciškesnį ar prasmingesnį kiną.

Su „Šventuoju“ į mūsų nedidelę kino pramonę prisibeldė nauja patikimų autorių karta, suteikianti viltį, kad neliksime maitinami vien serialinėmis moterų melagystėmis, berniukų susitikimais ir iškviestų policininkų šėlsmo epizodais. Įvertinimo nusipelniusi prodiuserė Marija Razgutė iki šiol kantriai dirbo ir tobulėjo su trumpametražiais filmais, o dabar profesionaliai ir pagirtinai susitvarkė su pirmojo didelio kino kūrinio iššūkiais. Ji iškart energingai įsiveržė į prodiuserių moterų elitą ir neketina sustoti. „Šventojo“ scenarijaus bendraautorės M. Kavtaradzės režisūrinis debiutas jau nufilmuotas!

Kad ir kaip būtų, jau norisi laukti antrojo A. Blaževičiaus pilnametražio filmo ir pamatyti, kuo jis dar nustebins.