-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieškariu Baltijos šalys ne tik kūrė savo šalis, bet ir sparčiai vystėsi, o jų pagaminta produkcija buvo paklausi užsienyje. Nors su kai kuriais kaimynais Lietuvos santykiai buvo komplikuoti, bet su Latvija bendrauta gerai.
1931 metais Lietuvos statistikai skelbė, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą didžioji dalis etnografinės Lietuvos priklausė Rusijos imperijai, o mažesnioji dalis – Vokietijai. Tuo metu etnografinės Lietuvos teritorija sudarė apie 83 tūkst. kvadratinių kilometrų. 1931 metai Lietuvos geografinis plotas kiek viršijo 55,6 tūkst. kvadratinių kilometrų. 1931 metų sausio 1 dieną valstybėje gyveno 1 134 410 vyrų ir 1 232 632 moterų. Iš viso 2 367 042 gyventojai. Didžioji jų dalis buvo Lietuvos piliečiai, priklausantys Romos katalikų bažnyčiai. Skirstant pagal tautybę, didžioji dalis buvo lietuviai – daugiau nei 80,5 procento. Daugiau nei 7 procentus sudarė žydai, daugiau nei 4 procentus – vokiečiai. Latvių Lietuvoje gyveno mažiau nei vienas procentas.
Kone 68 procentai žmonių buvo dirbantys, iš kurių didžioji dalis – žemės ūkyje. Pramonėje dirbo, užsiėmė amatais ir statyba – 6,4 procento gyventojų. Kaip stambiausi miestai tuo metu nurodomi Kaunas – 110 tūkst. gyventojų, Klaipėda – 38 tūkst. gyventojų, Šiauliai – 26 tūkst. gyventojų, Panevėžys – 22 tūkst. gyventojų, Ukmergė – 12 tūkst. gyventojų, Marijampolė – 10 tūkst. gyventojų, Kėdainiai – 8 500 gyventojų, Vilkaviškis – 8000, Alytus – 7500. Po Pirmojo pasaulinio karo didžiausia emigracija buvo į Pietų Amerikos šalis – Argentiną, Braziliją, Urugvajų, į kurias išvyko apie 60 procentų emigravusiųjų. Kitos emigrantų pamėgtos šalys – JAV, Kanada, Pietų Afrika, Palestina ir kt. Tuometinio Centralinio statistikos biuro pateiktais duomenimis, 1923 metais iš Lietuvos emigravo daugiau nei 2,5 tūkst. žmonių, po trejų metų šis skaičius buvo išaugęs kelis kartus – iki daugiau nei 10,3 tūkst. žmonių. Pikas pasiektas 1927 metais, kai emigravo daugiau nei 18 tūkst. gyventojų, tačiau po metų emigracija buvo prislopusi – iš Lietuvos išvyko 8,4 tūkst. žmonių. Dar po metų svetur laimės ieškoti išvyko kone 16 tūkst. gyventojų. 1930 metais emigracija nesiekė ir 6,5 procento.
1935-ųjų statistiniais duomenimis, iš 1 950 502 Latvijos gyventojų daugiausia buvo pačių latvių – 1 472 612, tačiau ir lietuvių šalyje gyveno ne tiek mažai: 22 913.
1930 metais vadinamojoje didžiojoje Lietuvoje buvo 1 220 kilometrų plentų ir 13 224 žvyruotų vieškelių. Buvo pastatyta 1 280 medinių tiltų, 9 geležiniai, 208 gelžbetoniniai, 72 cementiniai, 595 cementiniai vamzdžiai. Iš viso buvo 2 164 tiltai, jungę plentus ir vieškelius.
1930 metais skaičiuota, kad Lietuvoje ir Klaipėdos krašte lengvųjų automobilių buvo 1 009, krovininių – 369, autobusų – 299, motociklų – daugiau nei 800. Visa tai – be Krašto apsaugos ministerijos žinioje buvusių transporto priemonių. Minima, kad svarbiausias autobusų judėjimo centras buvo Kaunas, taip pat Šiauliai ir Panevėžys. Tiesa, pastarųjų dviejų miestų tikslios statistikos neturėta, tačiau neabejota, kad centrai buvo nemaži.
Šalyje vyravo smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Didžioji dalis ūkių – kone 16 procentų – buvo 5–8 hektarų dydžio. 2–5 hektarų dydžio ūkių šalyje buvo apie 14 procentų. Metinis žemės ūkio samdinių atlyginimas buvo didžiausias bernų. Vidutiniškai bernai gaudavo 450 litų, iš kurių 360 litų būdavo pinigais, merginos atitinkamai – 325 ir 250, piemenys – 175 ir 125. Statistika skelbia, kad 1926–1930 metais Panevėžio apskrityje berno atlyginimas siekė 425 litus, iš jų pinigais – 340 litų, ūkyje dirbančios merginos – atitinkamai 300 ir 225, piemens – 150 ir 100 litų. Tai nebuvo didžiausias atlyginimas. Daugiausia bernai uždirbdavo Klaipėdos krašte ir Biržų krašte – atitinkamai 645 ir 585 litus. Merginos daugiausia taip pat uždirbdavo Klaipėdos krašte – 550 litų ir Šiaulių apskrityje – 400. Piemenų darbas geriausiai atlyginamas buvo Klaipėdos krašte – 280 litų ir Mažeikių apskrityje – 225 litais.
Skelbta, kad pakritus kainų indeksui, 1930 metais sumažėjo ir pragyvenimo minimumas. 1930 metais suaugusiam vienam asmeniui pragyvenimo minimumas buvo 94,2 lito, dviejų asmenų šeimai – 157,5 litų, penkių asmenų šeimai – 245,1 lito. Skirtinguose miestuose jis buvo skirtingas. Kaune vidutinis metinis pragyvenimo minimumas buvo 102,4 lito, Klaipėdoje – 118,4 lito, Šiauliuose – 101,3 lito, Panevėžyje – 91,2 lito, Ukmergėje 92,5 lito, Marijampolėje – 97,5 lito. 1923 metais Panevėžyje pragyvenimo minimumas buvo 94,7 lito, o didžiausias fiksuotas 1925 metais – 116,2 lito.
Statistikai pateikia informaciją, kad suartėjimas su Baltijos šalimis nuo pirmųjų nepriklausomybės metų buvo viena pagrindinių Lietuvos užsienio politikos krypčių. Tačiau glaudesniam bendradarbiavimui trukdė ginčai su Lenkija ir „Lenkijos pastangos, susijusios su tuo ginču, izoliuoti Lietuvą Pabaltijuje“ (kalba netaisyta). Lietuvos santykiai su Latvija ir Estija visada buvo draugiški. Ypač draugiškai 1930 metais sutarta su Latvija. Nuo 1930 metų vasaros iki 1931 metų vasaros su šia šalimi pasirašyta 15 sutarčių ir susitarimų, tarp jų ir prekybos, arbitražo sutartys.
1930 metais pramonėje darbavosi 163 922 latviai, prekyboje – 63 635.
Lietuva, kaip žemės ūkio kraštas, daugiausia išgabendavo gyvulius, maisto produktus bei žalius ir pusiau pagamintus produktus. Gatavų produktų palyginti nedaug. 1930 metai žali ir pusiau pagaminti produktai sudarė kone 56 procentus viso eksporto. Maisto produktai – kone 39,5 procento, gyvuliai – beveik 21 procentą.
Žaliais ir pusiau pagamintais produktais laikytos odos, kailiai, trąšos, šeriai ir ašutai, dobilų ir kitos sėklos, sėlenos ir jų išspaudos, neapdirbta miško medžiaga, lentos ir kita apdirbta miško medžiaga, celiuliozė, linai, pakulos ir nuobrukos, skarmalai. Įvežami gatavi gaminiai, žaliava ir pusiau pagaminti dirbiniai, reikalingi Lietuvos pramonei ir žemės ūkiui. Pagaminti produktai – trąšos, akmens anglys, koksas, briketai, geležis, naftos produktai, cementas ir kt. Iš maisto produktų Lietuva daugiausia atsiveždavo silkių, vaisių ir daržovių, cukraus, druskos, kakavos, kavos, arbatžolių.
Lietuvoje didžiausia prekybos apyvarta buvo su Vokietija ir Didžiąja Britanija. Eksportas į Vokietiją sudarė kone 60 procentų, o Didžiąją Britaniją – kone 19,5 procento.
Į Didžiąją Britaniją daugiausia eksportuota maisto produktų – mėsos, sviesto, kiaušinių. Taip pat linų sėmenų, linų, pakulų, celiuliozės. Iš gatavų dirbinių – faneros. Į Vokietiją tuo metu daugiausia eksportuoti arkliai, galvijai, veršiai, kiaulės, žąsys, mėsa, pieno produktai – pienas, grietinė, sūris, sviestas. Taip pat kiaušiniai, javai, vaisiai ir daržovės, žalios odos ir kailiai, šeriai ir ašutai, neapdirbta ir apdirbta miško medžiaga ir kt.
Iš Didžiosios Britanijos daugiausia importuota silkės, akmens anglys ir koksas, tekstilės produkcija, skarda, mašinos, varikliai, metalo dirbiniai. Iš Vokietijos lietuviai atsigabendavo visko daug, kaip ir išveždavo, – cukraus, trąšų, akmens anglių ir kokso, briketų, chemijos, farmacijos ir kosmetikos produktų, muilo, dažų, tekstilės, megztinių, popieriaus ir jo dirbinių, geležies ir plieno dirbinių, skardos dirbinių, žemės ūkio mašinų ir jų dalių, dviračių, instrumentų, druskos, sėklų ir pan.
Kaimyninė Latvija taip pat sparčiai vystėsi. Statistika rodo, kad 1905 metais Latvijoje žemės savininkai daugiausia valdė 30–50 hektarų ūkius – 28 procentai, 10–20 hektarų – daugiau nei 24 procentai. Po žemės reformos situacija buvo pakitusi. 1929 metais daugiausia ūkių buvo iki 10 hektarų – 36,7 procento, 10–20 hektarų – kone 32 procentai. Nebeliko privačių asmenų, turinčių daugiau nei 500 hektarų.
Latvijoje 1925 metais gyveno 1 844 805 gyventojų, 1930 metais – 1 900 045. 1935 metais miestuose gyveno 34,6 procento žmonių, o kaimuose – 65,4 procentų. Latvių statistika rodo, kad daugiausia lietuvių – kone 4 procentai – gyveno Žiemgalėje, kuri yra palei Lietuvos sieną. Visoje Latvijoje lietuvių buvo 1,17 procento. Latvijoje pagal tautybę didžiąją dalį sudarė latviai.
Kalbant apie susisiekimą, Latvijoje 1938 metais plentų ir grindinių buvo 1 774 kilometrai, žvyrkelių – 34 513 kilometrų. Šioje šalyje važinėjo 2 829 lengvieji automobiliai, 2 685 sunkvežimiai. Taip pat nemažai autobusų ir motociklų.
1930 metais latviai daugiausia eksportavo medieną, fanerą. Kiaulių, mėsos – gana mažai, atitinkamai 0,1 ir 1,8 mln kg. Pagrindinės importo prekės tais metais akmens anglys, koksas, briketai, dirbtinės trąšos, žalia nafta ir naftos produktai. Kaip ir Lietuvos, pagrindinės prekybos partnerės buvo Vokietija ir Didžioji Britanija. Importuota daugiausia iš Vokietijos bei Anglijos. Eksportuota daugiausia į Angliją ir Vokietiją.
Latvija ir Lietuva gana aktyviai prekiavo ir tarpusavyje. Lietuvos statistika rodo, kad į Latviją iš mūsų daugiausia keliavo arkliai, kiaušiniai, javai, neišdirbtos odos ir kailiai, linų sėmenys, linai ir pakulos. Taip pat dobilų sėklos, apdirbta ir neapdirbta miško medžiaga. Į Latviją išvežamų galvijų kiekiai buvo nedideli. Skelbiama, kad žymi dalis kai kurių produktų Latvijoje nelikdavo. Juos latviai pirkliai išveždavo kitur. Pavyzdžiui, sėmenis, kiaušinius ir kt. Iš Latvijos atsigabendavome medvilninių verpalų, avalynės iš kaučiuko, techninių riebalų, kai kurių mašinų ir kt. Iš Estijos – medvilninių verpalų ir audinių, popieriaus, mašinų, aparatų.
