-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojos Dalios Kiukienės rankose naujutėlė, spaustuvės dažais kvepianti knyga – albumas „Arkitektas Lionginas Šepka“. Knyga dar laukia susitikimo su meistro talento gerbėjais. Visuomenei ji bus pristatyta rugsėjo mėnesį, minint garsiojo kraštiečio 110 –ąsias gimimo metines.
Kiekvienas bent kiek menu, liaudies kūryba besidomintis žmogus tikrai yra girdėjęs vieno garsiausių šalies dievdirbių L. Šepkos vardą, matęs jo darbų reprodukcijas, o gal ir pačius darbus.
Iš tikrųjų atsistojęs šalia jo kurtų didingų skulptūrų, žvelgdamas į mįslingus ažūrinius raštus, meistriškai sunertas grandines, skaitydamas išdrožinėtus tekstus gali pajusti ir suprasti, kodėl šis savamokslis medžio drožėjas užėmė vietą pačioje viršūnėje ir pelnytai vadinamas vienu didžiausių lietuvių liaudies menininkų.
„Laiminga tauta, turėdama tokių talentų“, – taip apie L. Šepką yra pasakęs Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus.
Skaičiuojama, kad per gyvenimą L. Šepka yra sukūręs daugiau kaip tūkstantį darbų. Kiekvieno savo drožinio antroje pusėje meistras peiliu įrėždavo parašą: „Arkitektas Lionginas Šepka“. Kaip pats kalbėjo 1972 metais apie jį sukurto dokumentinio filmo „Pasirašau – arkitektas“ kadruose, kad gal ir reikėtų pasirašyti „menininkas“, bet „arkitektas“ jam gražiau.
Skaičiuojama, kad per gyvenimą L. Šepka yra sukūręs daugiau kaip tūkstantį darbų.
Laimei, savamokslio menininko kūrinių laikas ir užmarštis nepasigrobė – muziejininkams juos pavyko surinkti ir išsaugoti Rokiškio krašto muziejuje. Daugiau kaip 300 darbų – drožinių, pasižyminčių originalumu, neįprasta atlikimo technika, savitais siužetais eksponuojama šiaurinėje Rokiškio dvaro sodybos oficinoje.
Penkiose muziejaus salėse atspindėta visa meistro kūryba. Ekspozicija pradedama pirmuoju įspūdingu daugiafigūriu paminklu broliui ir užbaigiama paskutiniuoju – nebaigtu drožiniu „Kareivėlis“, kurtu prieš pat mirtį 1985 metais.
D. Kiukienė pirmiausia kviečia susipažinti su pirmojo kūrybos etapo (1950–1960) darbais. Juose gana originaliai atskleistos Marijos, Kristaus temos.
Muziejaus direktorės pavaduotoja atkreipia dėmesį, kad L. Šepka nuo ankstesnių lietuvių drožėjų skiriasi savitais skulptūrų ornamentais. Jis pradėjo visą figūrą padengti ornamentu – iki jo šitaip nedrožė nė vienas menininkas. Neatskiriamas jo kūrybos elementas yra tekstai, išdrožinėti beržo, liepos lentose. Jais menininkas aiškino savo kuriamas scenas.
Bene įspūdingiausias, neįprasčiausias kūrinys – iš daugelio dalių susidedantis paminklas, skirtas broliui Petrui, eksponuojamas pirmojoje salėje. Žvilgsnis tiesiog pasiklysta tarp daugybės detalių – čia ne tik kryžius, bet ir daugybė gėlių, vainikų, figūrėlių, spindulių, paukščių, grandinių, išdrožinėtų, ornamentais virstančių tekstų. Tokį paminklą vargu ar dar kur nors teko regėti.
Antruoju kūrybos periodu (1960–1985) sukurtuose darbuose, kurie eksponuojami trijose salėse, jau yra ir kaimo realijų vaizdų. Iš jų išsiskiria kompozicija „Paukščių balius“.
Kompozicijos kampuose keturių jo pažįstamų moterų – gydytojos, menotyrininkių figūros, o aptvertame darželyje – penki stalai, ant kurių ir taurės, ir gėlės, ir gausybė paukščių. Įvairiausi paukščiai ir medžiuose, ir ore, ir ant stulpų, tvoros, kitų kompozicijos elementų.
Net sunku ir patikėti, kad tokius įspūdingus darbus sukūręs meistras drožinėjimo peilį į rankas pirmą kartą paėmė jau į penktą dešimtį įžengęs – 42 metų būdamas. Iki tol jis jokių medžio darbų nebuvo dirbęs ir, kaip pats yra sakęs, nemokėjo nudrožti kirviui koto ir nebuvo paėmęs į rankas „medžio anei šmoto“.
Niekas jo nemokė, niekas neparodė, nepaprasti gabumai atsiskleidė tragiškomis aplinkybėmis.
Kartu su Marijona Mieliauskiene knygą apie L. Šepką sudariusi ir išleidusi D. Kiukienė siūlo iš arčiau pažvelgti į šio nepaprasto žmogaus gyvenimą. O jis nuo pat vaikystės buvo nelengvas – kupinas nepriteklių, netekčių, sunkaus darbo.
Jis gimė Rokiškio rajone, Šiaudinės kaime, vargingoje valstiečių šeimoje. Lionginas augo su keturiais broliais ir seserimi. Grožio, meno suvokimas, trauka kūrybai galbūt paveldėti iš motinos – Elžbieta Šepkienė garsėjo kaip puiki dainininkė ir net dainų kūrėja. Ji pati mokė vaikus rašto, sekmadieniais vesdavosi į juos bažnyčią. Tik gaila, kad neilgai vaikams teko džiaugtis motinos meile, ji mirė, kai Lionginui buvo vos devyneri. Trylikos metų būdamas jis neteko ir tėvo.
Našlaičio dalia sunki. Būsimam menininkui teko piemenauti, vėliau bernauti, kasti melioracijos griovius, skaldyti akmenis.
„Paukščių baliuje“ – dešimtys įvairiausių sparnuočių.
Bene labiausiai juo rūpinosi vyresnis brolis Petras, pas kurį, Pandėlyje gyvenusį, Lionginas ir glaudėsi.
1949 metais mylimas brolis mirė ir tai L. Šepką nepaprastai sukrėtė.
D. Kiukienė pasakoja, kad brolį palaidojus Lionginas ėmėsi kryžių ant jo kapo pastatyti. „Bet tas kryžius nepavyko – keistas, kreivas kažkoks gavosi. Iš meistro buvo pasišaipyta, o brolienė net supyko: „Nemoki, tai ir nedaryk“, neva pasakiusi. Į tai būsimasis dievdirbys atsakė: „Palaukit, aš padarysiu Petrui tokį kryžių, kokio dar niekas nėra matęs“, ir ėmėsi darbo“, – pasakoja muziejininkė.
Ir štai tada įvyko stebuklas, kaip jis pats vėliau pasakojo apie savo kūrybos pradžią. Užsidaręs aplūžusioje brolienės pirtelėje, jis ėmėsi drožinėti ir iš medžio kurti šedevrus.
Pirmasis didžiulis kūrinys ir buvo broliui Petrui skirta kompozicija – iš daugelio detalių sudarytas paminklas.
Menotyrininkė Zita Žemaitytė taip apibūdina šį jo kūrinį: „Tai stulbinantis savo sudėtinga struktūra, originaliomis plastinėmis formomis kūrinys. Centrinė ašis – kryžius, apipintas fantastiškų gėlių girliandomis, vainikais, spinduliais, nuogomis figūrėlėmis, jį supa stilizuotų žydinčių alyvų krūmai, eglės pritupdytos išraiškingų paukščių figūrėlių, įvairios formos grandinės, kvadratinėse lentose įrėžti, ornamentais virstantys tekstai, karūnuotos širdys. Iškiliu ažūrinio paminklo paviršiumi plūstanti šviesa teikia medžio simfonijai paslaptingo žavesio; viskas čia virpa, alsuoja gyvenimu.“
Sukūręs šį paminklą, L. Šepka jau nepaleido iš rankų peilio, kaltelio ir medžio.
Vėliau, jau pelnęs pripažinimą, jis yra sakęs: „Aš maniau , kad dirbu sau, dėl savo ramumo, o pasirodė, kad dėl žmonių“.
Vertingiausi drožiniai sukurti vienatvėje, užsidarius pirtelėje. Ten buvo jo dirbtuvė ir gyvenimo vieta.
Dabar jau sunku būtų įsivaizduoti tokį labai skurstantį, bet nieko sau nereikalaujantį, o tik kūryba ir įkvėpimu gyvenantį menininką. Jokie buities dalykai jo nedomino. Vėliau L. Šepka prisipažino tuomet buvęs laimingiausias žmogus.
Sakoma, kad toje pirtelėje nebuvo jokių baldų, maistu sušelpdavo geri žmonės. O meistras tik dirbo – drožė kūrinius vieną po kito. Pasieniuose stovėjo išrikiuotos skulptūros, didesnės buvo išnešamos į lauką.
Menininkas nedarė jokių brėžinių, eskizų. „Pernakt pamisliju, kas padaryt. Galvoj dunkst, ir planas stovi. Užsimerkiu ir matau, kaip turi būti“, – yra pasakojęs L. Šepka.
Jokių įmantrių priemonių, įrengimų – pagrindinis drožėjo darbo įrankis buvo aštrus peiliukas.
Ir taip mažoje pirtelėje niekam nežinomas talentas kūrė 10 metų. Aplinkiniai jį laikė keistuoliu, kuris užsiima nereikalingais dalykais, šaipydavosi iš jo.
Jeigu ne laimingas atsitiktinumas, kažin ar žinotume apie šį nepaprastą talentą. Pasakojama, kad 1960 metais į Pandėlį buvo atvykę Vilniaus dailės instituto studentai. Jie vaikštinėjo po miestą, ieškojo įdomių žmonių ir išgirdo apie „keistuolį“. Aplankę L. Šepką jaunieji menininkai buvo priblokšti jo kūrinių didingumo, originalumo.
Apie dailininko Vytauto Ciplijausko pirmąjį susitikimą su drožėju pasakojama Zitos Žemaitytės knygoje „Lionginas Šepka“: „Pandėliečiai pasakė, kad čia gyvena toks laukinis. Nuėjom ir apstulbom. Milžinišką įspūdį padarė toks keistas, nematytas pasaulis. Žeminė apaugusi kiečiais, dilgėlėm, vietoj durų – varteliai, pinti iš karčių. Beldžiu į stulpą. Tarpdury pasirodo žmogus, apsivilkęs miline, ant skvarbių akių užsmaukta kepurė, žengia nepatikliai, kalbinamas iš pradžių neatsako nė žodžio. Užsirūko pasiūlytą papirosą. Pamažu prasidėjo pokalbis. Įeinam pro vartelius į prieangį. Čia viena ant kitų sukrautos nuostabiausios, nepaprastai originalios ir išraiškingos skulptūros, paukščiai, giedantys medžių šakose, ornamentuotos lentos su puikiai įkomponuotais tekstais. Iš karto krito į akį be galo organiškas monumentalių skulptūrinių formų ir turtingos ornamentikos ryšys.“
Studentai nufotografavo šiuos kūrinius, parodė nuotraukas savo dėstytojams. Visi suprato, kad Lietuvos meno pasaulyje atsirado neeilinė asmenybė.
Pas L. Šepką pradėjo lankytis žurnalistai, menotyrininkai, menininkai. Laikraščiuose ir žurnaluose pasirodė straipsnių apie jo kūrybą. Tada prasidėjo antrasis jo kūrybos etapas, kuris tęsėsi iki pat mirties.
Savamokslio menininko kūrinių laikas ir užmarštis nepasigrobė – muziejininkams juos pavyko surinkti ir išsaugoti Rokiškio krašto muziejuje.
Tačiau netrukus muziejininkai sužinojo, kad valdžia, matyt, norėdama pagerinti daug dėmesio sulaukusio L. Šepkos gyvenimo sąlygas, išvežė jį į senelių namus Vilkaviškio rajone. Jo darbai sumesti garaže, lauke. Jų laukė nuspėjama lemtis. Laimei, muziejininkai drožinius surinko ir išgabeno į muziejų.
Kūriniai buvo surūšiuoti, sumontuotos kompozicijos ir įrengta nuolatinė ekspozicija.
Sudėtingiausia, kaip sako D. Kiukienė, buvo eksponuoti didžiausią erdvinę kompoziciją – paminklą broliui Petrui. Teko ardyti lubas ir aukštinti ekspozicijos salę.
Netrukus garsas apie šią ekspoziciją pasklido visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje, maždaug 100 tūkstančių turistų kasmet apžiūrėdavo L. Šepkos drožinius.
O pats dievdirbys valdiškuose namuose jautėsi nesavas, negalėjo kurti ir labai ilgėjosi gimtinės. Po poros metų geri žmonės pasirūpino, kad jis galėtų grįžti į gimtąsias vietas. Kurį laiką gyveno pas gimines, vėliau – parūpintame bute Leliūnuose. Galiausiai gavęs iš muziejaus pinigų už įsigytus kūrinius, Šepka Lebedžių kaime nusipirko seną namą, kuriame nebuvo net elektros. Vėliau persikėlė į naują namą netoli buvusios tėvų sodybos.
L. Šepkos gyvenime įvyko dar vienas lemtingas susitikimas – jis susipažino su interviu paimti iš Vilniaus atvykusia žurnaliste Danute. Jie pradėjo susirašinėti, bendrauti. Tie septyneri metai, per kuriuos jie susirašinėjo, suteikia labai daug žinių apie L. Šepkos gyvenimą ir kūrybą. Tie laiškai, pasak D. Kiukienės, tikras lobis, savotiškas menininko dienoraštis. Iš laiškų sužinome apie kūrėją kamavusias mintis, apie kasdieninius rūpesčius, kurie šiandieniniam žmogui gali atrodyti nesuprantami ir keisti.
Tris dešimtmečius laiškus saugojusi, juos 2006-aisiais Krašto muziejui padovanojo L. Šepkos našlė Danutė. Muziejininkės, ne kartą perskaičiusios visus 308 dievdirbio laiškus, teigia, jog iš pradžių juos skaityti buvo nejauku, paskui darėsi vis įdomiau, jie vis labiau intrigavo.
„Dievdirbio laiškuose atsispindi viskas: buitis, kūryba, meilė, apie ją kalbama poetiškai, netiesiogiai. Skaitai juos, ir ima atrodyti, jog girdi, kaip menininkas kalba. Laiškai rašyti „nuo dūšios“, nieko neslepiant, nemeluojant, matyti, kad juos kūrė tikras žmogus“, – tikina naujosios knygos apie L. Šepką rengėjos.
Nuo 1978 metų susirašinėti nebereikėjo, L. Šepka vedė Danutę ir išvažiavo gyventi pas ją į Vilnių.
Taip prasidėjo dar vienas L. Šepkos gyvenimo laikotarpis. Gyvendamas Vilniuje su artimu ir mylimu žmogumi – žmona Danute, jis buvo apsuptas dėmesiu ir rūpesčiu. O ir pats turėjo kuo rūpintis ir ką mylėti.
