Mančesterio lietuviai: bet kuris didesnis miestas gali tapti teroristų taikiniu

Daugeliui lietuvių emigrantų antrąja tėvyne tapusioje Didžiojoje Britanijoje darosi vis neramiau, ir ne tik dėl „Brexit“: per du mėnesius šalies didmiesčiuose įvykdyti du teroro aktai. Po kovo 22-osios tragedijos Londone centre, prie Parlamento rūmų, gegužės 22-osios išpuolis Mančesterio mieste ir daugiau nei dvi dešimtys naujų aukų – daugiausia vaikų ir jaunimo – vėl sukrėtė visą pasaulį. Ir dar ilgam aukštyn kojomis apvertė didmiesčio gyvenimą, nors Mančesteryje įsikūrę lietuviai Eglė RIMKŪNAITĖ ir Justas DAUGINTIS tikina, kad, nepaisant pavojų, žmonės čia stengiasi nepalūžti.

– Praeityje Mančesteris jau yra patyręs ne vieną teroro išpuolį – tiesa, anuomet bombas sprogdindavo IRA, Airijos respublikonų armija. O koks Mančesteris buvo pastaraisiais metais? Ar lig šiol gyvenote ramiame, saugiame mieste?

Eglė Rimkūnaitė: Mančesteris Anglijoje žinomas aukštu nusikalstamumo lygiu. Tai miestas, kuriame naktimis vienai vaikščioti nėra saugu ir jauku. Net ir mane pačią čia kartą buvo apvogę.

Šis miestas nėra toks didelis ir turtingas, kaip Londonas, tačiau jis tankiai apgyvendintas. Keletą pastarųjų metų, prastėjant ekonominei situacijai Anglijoje, atšiaurėja ir bendra atmosfera visoje šalyje, miestų gatvėse daugėja benamių.

Justas Daugintis: Mančesteris – tai kosmopolitinis miestas. Jame gyvena daug bendruomenių iš skirtingu kultūrų, tai suteikia miestui įvairių atspalvių. Gyvenimas čia labai dinamiškas, galima išvysti daug naujovių ir nematytų reiškinių, todėl Mančesteryje labai įdomu.

Bet miestas tikrai nėra visiškai saugus ar ramus. Policijos sirenų gausmas yra įprastas reiškinys, vykstantis kiekvieną dieną. Tačiau tokio žiauraus įvykio, kuris nutiko praėjusio pirmadienio naktį, mes tikrai nesitikėjome.

– Kaip atsidūrėte būtent Mančesteryje? Ar šiame mieste užsieniečiai sutinkami draugiškai? O galbūt jaučiamas kažkurių kultūrų atskyrimas? Kaip žinoma, įtariamasis, įvykdęs teroro aktą, buvo kilęs iš Libijos ir, anot jo šeimai artimų šaltinių, 22-ejų jaunuolis turėjo nemalonumų su kažkokiomis vietos gaujomis.

E. R: Į Mančesterį atvykau studijuoti. Baigusi studijas, grįžau gyventi į Lietuvą, kur sėkmingai dirbau. Visgi mano draugas liko gyventi Anglijoje, tad po devynių mėnesių gimtinėje vėl grįžau į Mančesterį. Dabar dirbu čia.

Šiame mieste yra didelis universitetas, kuriame studijuoja jaunimas iš viso pasaulio, tad vietiniai užsieniečius priima gana geranoriškai. Rajonuose paprastai nėra matyti rasinio susiskirstymo – įvairių tautybių ir rasių žmonės gyvena kartu.

J. D: Anglijoje baigiau bakalauro studijas, po kurių persikėliau gyventi į Mančesteri. Tai buvo prieš trejetą metų. Dabar dirbu administracinį darbą viename iš geriausių tailandiečių restorane miesto centre.

Nors mano mokslai su dabartiniu darbu visiškai nesusiję – baigiau muzikos produkciją, – prie jo įpratau, o muzika užsiimu laisvalaikiu. Atvykau į Angliją kupinas svajonių tapti žymiu muzikantu, tačiau tai įgyvendinti gan sunku. Šioje šalyje labai daug konkurencijos ir pragyventi vien tik iš muzikos beveik neįmanoma. Todėl reikėjo susirasti kitų pragyvenimo šaltinių. Dėl to nesiskundžiu, nes gyventi čia išties įdomu ir galimybės išties didesnės.

Mančesteris yra multikultūrinis miestas, tad nenuostabu, kad čia galima išvysti šiek tiek trinties tarp gyventojų iš skirtingų bendruomenių. Vis dėlto tai retas reiškinys.

Patys anglai draugiški ir noriai priima svetimtaučius. Daugiakultūrė visuomenė jų šalyje jau yra tapusi tradicija. Žinoma, kai kurios bendruomenės nėra visiškai integruotos į Anglijos gyvenimą, tačiau jų integracija skatinama. Kitas klausimas yra tai, ar jos pačios nori įsilieti į britų kultūrą.

– Kaip reagavote, kai sužinojote apie tragediją Mančesterio arenoje? Ar buvote toli nuo įvykio vietos?

E. R: Apie nelaimę sužinojau tik kitą rytą, radusi draugės iš Japonijos žinutę, klausiančią, ar man viskas gerai. Tuo metu čia buvo 6 valanda ryto ir žiniasklaida jau buvo pranešusi apie nelaimę.

Visą dieną žiniasklaidos atstovai gyvai teikė naujienas, tad informacijos netrūko. Mano artimieji buvo sunerimę, patarė nevykti į darbą, bet nusprendžiau nebijoti ir išvažiavau. Tą dieną net ir darbdaviai atsiuntė elektroninį laišką siūlydami likti namie, jeigu nesijaučiu saugi.

J. D: Apie šį žiaurų įvykį sužinojome antradienio rytą. Buvau šokiruotas, kadangi toje arenoje, kurioje įvyko sprogimas, ir pačiam ne kartą teko lankytis, o pakeliui į darbą tą vietą tenka pravažiuoti kiekvieną dieną. Pačią areną aš galiu matyti pro savo buto langus.

Žinios čia sklinda greitai, todėl apie tai, kas įvyko, žmonės galėjo sužinot beveik iškart. Niekas nebuvo laikoma paslaptyje. Aplinkiniai, žinoma, buvo šokiruoti.

– Kaip gyvenimas klostėsi kitą rytą? Žmonės gyveno įprastą gyvenimą ar mieste vis dėlto buvo juntama baimė?

E. R: Tą rytą eismas daugelyje vietų buvo sustabdytas, atšaukta nemažai tramvajų reisų ir buvo uždaryta antra pagal dydį Viktorijos traukinių stotis. Aš, kaip ir kiekvieną rytą, iš Mančesterio Pikadilio traukinių stoties vykau į darbą, o keliaudama pastebėjau du policijos ekipažus, saugančius įėjimą. Viduje buvo trigubai mažiau žmonių nei įprastai. Buvo tylu, žmonės atrodė sunerimę, tačiau nepanikavo. Buvo juntama, kad situacija neįprasta, kadangi stotyje patruliavo policijos pareigūnai su dideliais ginklais. Paprastai Anglijoje pareigūnai nesinaudoja šaunamaisiais ginklais, todėl vaizdas gąsdino.

J. D: Kitos dienos rytas buvo neįprastai tylus. Žmonės neryžtingai važiavo į miesto centrą, kuriame dirba. Panikos lygis pačiame mieste buvo pakilęs iki neregėtų aukštumų. Viename iš didžiųjų prekybos centrų mieste buvo evakuoti žmonės dėl įtarimų, jog kažkas padėjo kitą bombą. Laimė, pavojus buvo netikras, o jis kilo tik dėl to, kad kažkoks asmuo garsiai rėkė „Bomba!“ Prieš keletą dienų niekas tikriausiai nė nebūtų sureagavęs į tokį žmogų, o tądien išgirdę šūksnį visi bėgo lauk bijodami dėl savo gyvybės. Šiandien gyvenimas po truputį sugrįžta į savo vėžes, žmonės eina į barus, kavines, nors didelė miesto centro dalis iki šiol uždaryta.

– Kaip atgal į normalų gyvenimą grįžta vietos gyventojai? Nepastebite išaugusios neapykantos kitataučiams?

E. R: Visi mano draugai išgyvena, kad žmonės nepradėtų jausti ir skleisti neapykantos kitataučiams. Laimė, tokių apraiškų dar nepastebėjau. Netgi priešingai – dar tą pati vakarą po nelaimės daugybė žmonių susirinko į pagrindę miesto Alberto aikštę siekdami išreikšti solidarumą aukoms ir paskatinti vieni kitus išlikti vieningus, nebijoti ir nesusiskaldyti.

J. D: Įvykus nelaimei, daugybė žmonių parodė solidarumą su aukomis ir jų artimaisiais. Vietinės įstaigos siūlė nemokamo vandens, kavos ir maisto, o taksi darbuotojai siūlė nemokamai parvežti namo iš miesto centro. Antradienio dieną minios žmonių rinkosi į miesto aikštę pagerbti mirusiųjų ir taip pat parodyti, kad baimė neišskirs Mančesterio bendruomenių.

Žmonės čia supranta, jog tokie teroro išpuoliai yra skirti visiems supriešinti ir sukiršinti, todėl skirtingų bendruomenių nariai susirinko į vieną vietą siekdami parodyti savo solidarumą.

– Kaip dabar, praėjus bemaž savaitei, atrodo miestas?

E. R: Pirmą dieną po nelaimės apsauga buvo labai suaktyvėjusi.

J. D: Šiandien gyvenimas tampa toks, kaip anksčiau. Baimė pradeda sklaidytis ir žmonės grįžta į normalų gyvenimo ritmą. Žinoma, gatvėse matoma gerokai daugiau policijos pareigūnų su ginklais, keletas miesto centro dalių vis dar yra uždarytos.

– Mančesteryje tebesijaučiate saugiai? Teroristams smogus jūsų dabartiniams namams, nebuvo minčių išvažiuoti gyventi kitur, gal net grįžti į Lietuvą?

E. R: Iš Mančesterio planuojame išvykti jau porą mėnesių, tad ataka nebuvo pasirinkimo išvykti priežastimi. Šiuo metu situacija tokia, kad bet kuris didesnis miestas gali tapti teroristų taikiniu.

J. D: Po šio įvykio tikrai kilo minčių, ar derėtų likti šiame mieste ir pačioje Jungtinėje Karalystėje. Nesitikiu, kad teroro aktai sustos. Atrodo, jog vyriausybė šioje situacijoje yra bejėgė sustabdyti tokius išpuolius. Kol kas neplanuoju išvykti, tačiau neatmetu galimybės, kad ateityje teks iš čia išvažiuoti.